Ypatingai dabar, kai informacijos srautas yra didžiulis, kai bet ką pamačius ar pagalvojus, iškart kyla proto nenumaldomas noras surasti visą informaciją, ją apdoroti ir pasidaryti savas išvadas. Kai tapo madinga ne būti, o daryti. Kuo daugiau, tuo geriau. Būti užimtai ir neturėti laiko sau, - sėkmės statusas? Mada? Pokalbio tema? 

Šiuolaikinė visuomenė, kurios dalimi esame, siekia robotiško produktyvumo ir pateikia vis daugiau tik finansinę sėkmę patyrusių asmenines istorijas, kaip sėkmės, laimės faktoriaus istorijas. Bet labai dažnai pažiūrėjus į tų laimingųjų pavargusias akis, ten savo žaidimus žaidžia tik protas, o žmogaus siela nukišta į tolimiausią, tamsiausią ir atokiausią vietą, nes protas ir ego taip susimokė. O jeigu ir žybteli kokia gaivinanti mintis apie tikrąją laimę (ir čia visai ne ta trumpalaikė būsena, kai nusiperki naują suknelę), ji labai greitai tampa šaltai atvėsinta ir suniokota. Taip ir svyruojame linksmaisiais gyvenimo kalneliais, bet turbūt be jų nebūtų ramybės laiko, kuris vistiek ateina. Kai atsimerki į save.

Atsimenu, kaip aš bėgdavau nuo saves, kaip aš galvodavau, kad tik išvykusi kur nors toli, jausiuos laiminga. Keliaudavau, išvykdavau, grįždavau, ir vėl ieškodavau, kur pabėgti. Atrodydavo, kad įspūdžiai ir kitų šalių potyriai, padeda pabėgti dar toliau nuo saves, nuo kasdienio nerimo, nežemiškų svajonių ir vaivorykštės spektro emocijų. Bet ten šviečia saulė, ten la siesta, ten vynuogynai, ten yra geriau. Ir reikėjo laiko, kad suprasčiau, jog norėdama būti rami ir laiminga, turiu ne bėgti nuo saves, o bėgti į save.

Bėgti į save yra nepalyginamai sunkiau, nei gulėti kur po palme ir gurkšnoti rose. Bet verta. Nes siela visada jau žino, kas yra tikra (be papildomo įrodymo, be naršymo google), svarbu išmokti būti soft ir nuraminti, prisijaukinti viskuo patikliai susižavintį neramų protą, tą mažą kartais visiškai navaldomą beždžionėlę, kuri jeigu norėtu galėtų tapti būgnininke, nes ką jau ką, ji tai moka.

Įkvępiantis savaitgalis moterims jau Kovo 10-11d. >>  registracija.