Būna juokiuosi. Garsiai, užkrečiamai ir nepaliaujamai. Tarsi visam pasauliui ir visata aiškiai parodydama, kokia aš linksma ir laiminga. 

Būna bėgu. Kai kojos pačios be pastangų neša į geresnį rytojų, kai plaučiai prisipildo šalto oro ir naujų svajonių bei tikslų.

Būna šoku. Nekordinuotai, beprotiškai, savitai visu kūnu, kol užlieja šiluma ir išmuša neigiamų minčių prakaitas.

Bet būna ir tokių retų dienų, kai visai nereikia iš saves reikalauti to visiems jau įprasto maksimumo, nors protas ir rėkia, kad Tu negali sustoti, tarsi nenorėdamas, kad Tu išgirstum. 

Bet tik tada ir pasidaro aišku, kad visai nereikia iš savo kūno išspausti visų emocijų, jos tiesiog jau yra, tarsi vienu metu prasiskleidusių įvairiaspalvių žiedų puokštė. Tik gaila, kad per savo bėgimą, garsų juoką mes to nebepamatome, o jeigu ir spėjame sekundė pajausti, tai protas iškart reikalauja veiksmo ir dėmėsio, o ne nuobodžios, jį trikdančios tylos. 

Tyla. Ir be paaiškinamos priežasties esi laiminga. Taip jautiesi, nes protas nurimo.

“Ypatinga, nes sustojai ir prisijaukinai tylą.”

Tada aš šypsausi nematoma šypsena, nes jaučiu savo sielos grožį.

Tada aš šoku gyvenimą lengvai, vos liesdama, tarsi gražiausių aukštakulnių smailia nosyte, šoku gyvenimą tokį nuostabų ir tuo pačiu tokį tobulai paprastą.

Ir myliu tada aš be išorinio nereikalingo dėmesio, bet su atvira ir šildančia širdimi. Ir liečiu tai, kas buvo nepaliečiama. Ir suprantu tai, kas rodos buvo paslėpta per ilgai.

Linkiu kuo daugiau tokių t o b u l a i paprastų dienų,

M.