Tegul akys nuklysta į pradžią ir vėl paskaitykite. Iš lėto.

Leisti. 

Ir tikrai kaip dažnai mes taip už kontroliuojame save ir savo dienas, kad nelieka vietos ir erdvės niekam, kas spontaniška, lengva, neplanuota. Leisti įkvėpti lietaus gaivos. Leisti pajausti neišsakytų emocijų skausmą. Leisti sustoti, net tada kai kojos nori bėgti į dar vieną kitų pripažįstamą pasiekimą. Leisti. 

Sau dėl savęs. 

Ne iš egoizmo perspektyvos, ne iš proto painiavos. Sau ir dėl savęs iš širdies, iš atverto gylio savo sielai. Juk kaip dažnai stengiamės del kitų, del įvaizdžio, dėl buko darymo, kaip visi. O dėl savęs, ne. Leisti sau dėl savęs. Kaip stipru ir tikra. Kaip gilu ir lengva, būti tėkmėje ir harmonijoje su savimi. Kalbu per sudėtingai? Tuomet paprasčiau. Sau ir dėl savęs. Be išvedžiojimų ir pliusų minusų varnelių, be sąrašų, be priekaištų, be žvalgymosi per petį. 

Patirti. 

Juk kaip nuostabu ir saldu yra patirti. Naują potyrį, gal kabejimą žemyn galva, gal naujos kalbos mokymąsi, gal pirmą kartą įkvepiant su dėmesiu kvėpavimui. Patirti su atvira širdimi. Saldumas patirti. Mes per patirtis gauname iš visatos visą kas mums skirta. Tai belieka leisti sau atsiverti ir priimti patiriant. Bet tikrai kaip svarbu leisti sau patirti. Nespaudžiant savęs, per dėkingumą ir lengvumą. To ir linkiu. 

Leisti sau dėl savęs patirti.