Ar aš esu pakankama?

Atorodo, juk negali tiesiog būti ir mėgautis buvimu, jeigu nesijauti pakankama. Pakankamai graži, protinga, stilinga, sąmoninga, mylinti, mylima. Darbštuolė zen būsenoje.

Ir kada jau tas momentas, ta ilgai laukta akimirka, kai būsi geriausia savęs versija? Gal, kai perskaitysi dar vieną saviugdos knygą (Šantaramas taip ir guli neatverstas ant komodos prie lovos, juk net 758 puslapiai link savęs atradimo), o gal kai tapsi zero waste're, matančia visur mikro plastiką, ir kovojančia su savimi, kai kaip pakvaišusi ieškosi mano šerbeto ledų stiklinėje pakuotėje. Net, ir tada nesijausi pakankama.

Nebent iškeisi gyvenimą vakarų pasaulyje ir išvyksi kur į kalnus, apsigyvensi trendy tinyhouse ir atjungsi visus socialinius tinklus. Nes tik ten, vieno piršto brukštelėjimo gali rasti geresnių už save, įkvėpėjų, kurie įtikinimai parodo, kad ne, nesi pakankama. Bet kam tada ten gyventi, jeigu niekas nematys, kokia tu asketė?

Nesustok, eik, bėk, lipk, skrisk, plauk, nerk, daryk ką nors, nes gyveni ne gyvenimą, o kokį tai darykenimą. Kvėpuoti, būti, juoktis, verkti ir mylėti nebeužtenka. Kažkoks paradoksas - atrodytų, kad gyvenimas įgavęs vertinimo skalę, ir jo vertė krenta, jeigu nepatiri to, ką visi. Jeigu negyveni savo gyvenimo kaip ant linkmųjų kalnelių, kaip maža žiurkytė jeigu nesisuki ant ratelio, tada esi tarsi iškritusi iš gyvenimo, kurį verta sekti.

Ką veikei savaitgaliai? Atsakymas, praleidau namuose, - privers susiraukti tą, kuris paklausė. Kaip tai nieko neveikei? Atrodytų, kad tiek per darbo savaitę visi pavargo, kad per savaitgalį bando dar labiau pavargti - važiuoja, eina, bėga, daro viską, kad tik neliktų laisvos minutės, paklausti savęs, ar esu laiminga. Ar gera būti su savimi tyloje? Išdaliname save visiems, tik ne sau. Kuriame tobulybės įvaizdį į išorę, bet viduje kokia tai tuštuma. O išgirdus tylą, garsiname aplinkos triukšmą lėkdami ir patirdami it naujus dalykus.

Aš laukiuosi. Laukimas, keistas žodis. Ir tikrai jis galingai veikia, verčia laukti, gyventi ateities planais, ir tuo kas bus. Ir pasaulis (google) tai žino, kiekvieną dieną man jau dabar siūlo pirkti iliuziją nuo tobulos lovytės, pataliukų, migukų, ekologiškų sauskelnių, seilinukų, čiulptukų, zuikučių, meškiučių ir dar visokių -iukų, idant tapčiau tobula mama. Ar tokia būsiu? Jeigu susipirksiu viską ką siūlo, galbūt. Bet ne, atsiras juk geresnių, ekologiškesnių, gražesnių, minkštesnių trigerių savojnės ir tobulystės link. Ir visas pasaulis tau kartos, nesi pakankama.

O kartais juk tereikia užsimerkti, jeigu vistiek viena akimi norisi matyti skubantį pasaulį, delnais užsidengti, užsikimšti ausis ir pabūti tyloje. Su savimi. Pasimatymas, be aplinkos trikdžių. Ir ne, tikrai neatsiliksime nuo pasaulio, jei nepasidalinsime tuo zen momentu savo idealizuotame pasaulyje.

M.nuotr. Pinterest