Visą laiką priimame tai, kas įprasta, ir tai, kas ypatinga. Bet jeigu teigčiau, kad sąmoningas gyvenimas - tai gyvenimas dabar. Sudėtingas, painus, netobulas, permainingas. Kartais mes linkę manyti, kad gyvenimas, tikrasis, Geras ir geresnis gyvenimas, prasidės tik tada, kai susidorosime su visais sunkumais. Tačiau apsidairius suvoktume, kad JIS jau čia, užgožtas mūsų problemų ir nepasitenkinimo. Tačiau permatomai atviras laimei ir malonei.

Pajausti. Tai kas artima, tikra ir pilna laimės.

Mylimojo prisilietimas.

Gaivus vėjo gūsis.

Salstelėjęs miško kvapas.

Verčiamos knygos šnarėjimas.

Bučinys. Užsimerkus.

Gilus įkvėpimas.

Dėkingumas sau.

Jausmas, kai negali nustoti šypsotis. Juoktis.

Būti.

Atrodytų visi tai girdėta ir jausta. Bet kaip dažnai susikoncentruojame ties tuo, ko trūksta. Kaip dažnai galvojame, kad - būsiu laiminga, kai..

Ir tada inirtingai kopiame į karjeros aukštumų kalnus, nardome tarp intrigų ir pavydo, krauname blizgučius ant savo kūno, kad tik sužibėti kitų akyse. Atiduodame savo unikalųjį laimės kodą į kito žmogaus rankas, į nekontroliuojamą situaciją ir laukiame, - laimės. Galime pasiekti viską kas mūsų tobulumo viršūnės sąraše, bet laimė geriausiu atveju pasirodys tik kelioms sekundėms, šalia, arti, bet taip ir liks nepasiekiama.

Tuomet ir vėl braunamės per savo moralės principus, kad pajausti JĄ. Visa tai laikina. Nes troškimas keis sekantį norą, tikslas keis dabarties grožį, siekiamybė nustelbs patį buvimą. Nesakau, kad nereikia siekti ir sustoti nieko nebedarant. Tegul tai būna tiesiog priminimas, pašnabždėjimas į ausį, kad laimė ateina pas tuos, kas moka ja pasidžiaugti, o ne trokšti dar ir dar, ir dar daugiau. Pas tuos, kurie nemenkina kitų, pas tuos, kurie myli akimirkos grožį.

Linkėjimai, M.