Toli nuo triukšmo, arti savęs.

Kaip dažnai mes nutolstame, o tada atitrūkę gyvename "geresnės" ateities vizija. Tada bėgame, skubame, vejamės ir vėl lekiame. Per tikslų ir norų susikurtą triukšmą nieko nebesuvokiant ir nebejaučiant. Dūstame nuo savo tobulybės misijos, kurią patys ir susikūrėme. Kvėpuojame, be suvokimo, kam kvėpavimas duotas. Galvojame darbui, o pasirodo gyvenimui. O išmušus šaltam nesėkmėss prakaitui, vistiek skubame laimės ieškoti kitur, pas kitus. Tarsi ji būtų magiškai padėta ateityje, išvajotame marmuro inde, aprištame šilkiniu kaspinu, kvepiančiu levandomis.

O jeigu laimė yra nuoga. Neįpakuota, neaprišta, nematoma. Tik jaučiama. Skausmingai tikra ir nuoširdžiai atvira. Tarsi nuogo kūno artumas ir vos vos pajaučiamas odos prisilietimas. Kaip jūros brizo sūrus skonis ant vėjo nugairintų lūpų.

Laimė žaidžia ne protui palankiais šachmatais, laimė žaidžia vos akims matomais saulės zuikučiais, nepagaunamais ir nepaliečiamais.

Aš esu.

Aš esu arti.

Ar Tu jauti? - sušnibždėjo Ji.