Ar aš renkuosi tekėti, neriant į gylį, į pokytį, palei srovę, su pasitikėjimu ir dėkingumo jausmu? 

Uždavus sau tokį klausimą, įsijungia kontrolė. Mane ji apsėdo gimus mergaitėms. Atrodė jei nesugebėsiu kontroliuoti, joms atsitiks kas nors negero. Kontrolė veikė išvien su nerimu. Troškau kontroliuoti ir taip jaustis verta. Ir mano kažkada kurtas ir gyventas easy living, tapo ne tokiu jau ir easy. Kontroliavau mergaičių miegą, valgymą ir dar nežinia ką minučių tikslumu. Visus aplinkui, tik ne save. Save, kaip įprasta visoms mamoms, tarsi gražiai supakavau, atidariau stalčiuką ir padėjau,- sakiau ne, ne dabar. Tavo laikas ne dabar, vėliau. Vis atidarydavau pažiūrėti užsidėjusi gaivinamąją veido kaukę, ar pabėgusi į pasimatymą su drauge kavos. Tik tai buvo labiau paviršutinis potyris. Be gylio, be harmonizuojančio polėkio gyvenimui. Nejutau malonumo ir lengvumo nei savo kūne, nei aplinkoje. 

Kiekvieną dieną jausdavausi nepadariusi kažko ypatingo. Na suprask didingo, kitų nuomonių pripažinimo vertų veiksmų. Neišpildžiusi lūkesčio. Vieno. Dar vieno. 

Ir sakau ačiū, dėkoju už tokį potyrį. Už suvokimą, kad rutina ir lengvai tekanti dienotvarkė nėra kontroliavimas aklai iš tobulybės. 

Bet šiandien aš renkuosi tekėjimą vientisoje tekmėje ir harmonijoje su savo kūnu, kvėpavimu, mintimis, be lūkesčių (dar vienas galingas žodis), kurie užgožia gyvenimą, tą tikrą, - paprastą ir ypatingą. Savitą ir tobulą.

Stebėjimas. Savęs ir savo veiksmų. Pastebėti ir gebėti laiku sustoti yra menas. Labai tikiuosi išmokstamas 💭 

Kas kartu eina į kelionę paleidžiant kontrolę ir neriant į gylį tėkmėje? 

Apkabinu, M.