Ir sutikite, tą pačia sekundė, kai pagalvojame apie ramybė ir meditaciją, prieš akis iškyla plikas laimingas jogas, sėdintis toje tikrai ne kiekvienam patogiausioje pozoje. Sarkastiška?

Bet ar tikrai reikia kažkur išvažiuoti, pabėgti nuo esamo gyvenimo, kad galėtum pajausti OM momentą, tą ramybė ir išsvajotą čia ir dabar momentą. Ir kas juokingiausia, kad kuo daugiau apie tai kalbame, kuo daugiau mums suteikiama informacijos, tuo labiau pradedame netikėti, tolti ir dar stipriau laikome įsitvėrę savosios nuostabiosios ir tobulosios ateities vizijos. O jos niekada nebus. Nei ateities, nei praeitis, yra tik dabartis, kuri vyksta D a b a r. Ir arba tu esi laimingas, ar ne. Arba tu dovanoji sau išsvajotąją ramybė, ar ne. Nuskambėjo keistai? Ir man, bet tokia jau ta tiesa. Bet ieškoti savyje ramybės būtina, nes ji reikalinga protui, sielai ir švarioms mintims.

Ir nereikia sedėti daugeliui tikrai nepatogioje lotoso pozoje, kad tai pajausti. Ir net medituojant, protas kaip maža viskuo nepatenkinta beždžionėlė tranko minčių būgnais ir neleidžia savo primestomis įkyriomis idėjomis ir ateities planais tiesiog būti. Atrodo rėkia vis grasėjančiu ir netylančiu čaižiu balsu, - nieko neveiki? Kodėl? O kaip dėl rytojaus? Ką veiksi vakare? Atsimeni kas buvo prieš savaitę? ir t.t Ir išmoktas ramus kvėpavimas 1..2..3..4 čia jau visai nepadeda.